Švietimas besikeičiančiame pasaulyje: ko iš tiesų turime mokyti?

🔄 Atnaujinta 2026 m. Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas gerokai anksčiau. Atnaujinau jį atsižvelgdamas į šiandienos švietimo, skaitmeninių technologijų ir dirbtinio intelekto kontekstą, tačiau išlaikiau pagrindinę originalaus teksto mintį.

Švietimas, kaip sistema, yra puikus mano dvyniškos prigimties atspindys.

Viena vertus, švietimas yra labai inertiška sistema. Pokyčiai joje vyksta lėtai, o jų rezultatus kartais pamatome tik po daugelio metų.

Kita vertus, švietimas yra labai dinamiška sistema. Nuolatinės reformos, atnaujinamos ugdymo programos, naujos technologijos, metodikos, kompetencijos, o dabar – dar ir dirbtinis intelektas.

Ir būtent šiandien šis prieštaravimas matomas turbūt geriau nei bet kada anksčiau.

Pasaulis keičiasi greičiau nei mokykla

Mūsų mokiniai gyvens pasaulyje, kurio nemažos dalies šiandien dar negalime tiksliai numatyti.

Keičiasi darbo pobūdis, technologijos, informacijos kūrimo ir vartojimo būdai. Dirbtinis intelektas jau geba generuoti tekstą, vaizdus, programinį kodą, analizuoti informaciją ir padėti priimti sprendimus.

Todėl mokiniui vis mažiau pakanka tiesiog žinoti faktus.

Tai nereiškia, kad žinios tampa nereikalingos. Priešingai – be žinių sunku kritiškai vertinti informaciją, pastebėti klaidas, argumentuoti ar kurti naujas idėjas.

Tačiau šalia klausimo:

„Ką mokinys žino?“

vis svarbesnis tampa kitas:

„Ką mokinys su tomis žiniomis geba padaryti?“

Europos skaitmeninių kompetencijų sistema „DigComp“ akcentuoja gebėjimą skaitmeninėmis technologijomis naudotis ne tik techniškai, bet ir kritiškai, saugiai bei atsakingai. Naujesniuose sistemos papildymuose daug dėmesio skiriama ir dirbtiniam intelektui, duomenims bei gebėjimui tikrinti informacijos ir jos šaltinių patikimumą.

Kokius gebėjimus turėtų ugdyti šiuolaikinė mokykla?

Manau, kad greta dalykinių žinių vis svarbesni tampa:

• kritinis mąstymas ir problemų sprendimas;
• kūrybiškumas ir gebėjimas kurti;
• bendravimas ir bendradarbiavimas;
• mokėjimas mokytis ir reflektuoti;
• informacinis ir medijų raštingumas;
• skaitmeninis ir DI raštingumas;
• gebėjimas atsirinkti ir vertinti informaciją;
• lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti;
• iniciatyvumas ir savarankiškumas;
• pilietiškumas, etika ir atsakomybė.

Dirbtinio intelekto atsiradimas šį sąrašą dar labiau išplečia. UNESCO mokinių DI kompetencijų sistemoje išskiria ne vien techninį gebėjimą naudotis DI, bet ir žmogui orientuotą požiūrį, DI etiką, technologijų supratimą bei gebėjimą kurti su DI.

Tai svarbus pokytis.

Mokiniui neužtenka mokėti parašyti gerą užklausą „ChatGPT“ ar kitai DI sistemai. Jis turi gebėti paklausti:

Ar gautas atsakymas teisingas? Iš kur ši informacija? Ar galiu ja pasitikėti? Ką sukūrė DI, o ką sukūriau aš? Ar etiška taip naudoti technologiją?

Ką galime keisti savo pamokose?

Visos švietimo sistemos per vieną dieną nepakeisime. Tačiau kiekvienas mokytojas savo klasėje gali kurti mokymosi aplinką, kurioje šie gebėjimai ugdomi jau šiandien.

1. Nuo „projektų darymo“ pereiti prie projektinio mokymosi

Projektas neturėtų būti vien gražus plakatas ar prezentacija temos pabaigoje.

Projektinis mokymasis (PBL – Project-Based Learning) leidžia mokiniams spręsti problemą, tyrinėti, ieškoti informacijos, priimti sprendimus, kurti rezultatą ir jį pristatyti.

Tyrimai PBL sieja su aukštesnio lygio mąstymo, bendradarbiavimo ir akademinių rezultatų gerėjimu, nors tyrimų kokybė ir poveikio dydžiai įvairuoja.

2. Mokyti ne tik faktų, bet ir supratimo

Faktą šiandien galima rasti per kelias sekundes.

Daug sunkiau suprasti:

kodėl taip yra, kaip tai susiję su kitais dalykais, kas nutiktų pakeitus vieną sąlygą ir kur šias žinias galima pritaikyti.

Todėl mokinys turėtų ne tik atsiminti informaciją, bet ir ją lyginti, aiškinti, taikyti, argumentuoti ir kurti.

3. Gebėjimus vertinti taip pat rimtai kaip žinias

Jeigu sakome, kad svarbus bendradarbiavimas, kūrybiškumas ar problemų sprendimas, turime suteikti mokiniams progų šiuos gebėjimus praktikuoti, o ne tik apie juos kalbėti.

Kartais verta vertinti ne vien galutinį atsakymą.

Svarbus gali būti ir kelias iki jo.

4. Formuoti komandas, o ne tik grupes

Pasodinti keturis mokinius prie vieno stalo dar nereiškia sukurti komandą.

Komandoje yra bendras tikslas, atsakomybės, vaidmenys, susitarimai ir kiekvieno nario indėlis.

Mokiniai turi išmokti ne tik dirbti šalia kitų, bet ir dirbti kartu su kitais.

5. Technologijas naudoti kūrybai, o ne vien vartojimui

IKT ir DI gali būti ne tik informacijos pateikimo priemonės.

Mokinys gali:

kurti, programuoti, modeliuoti, filmuoti, analizuoti duomenis, projektuoti, diskutuoti, eksperimentuoti ir spręsti realias problemas.

Technologija vertinga ne todėl, kad ji nauja ar graži.

Ji vertinga tada, kai padeda įvykti geresniam mokymuisi.

6. Reflektuoti mokymąsi

Pamokos pabaigoje klausimas:

„Ar viskas aišku?“

paprastai suteikia nedaug informacijos.

Daug vertingesni klausimai:

Ką šiandien supratau?
Kas man buvo sunkiausia?
Kaip išsprendžiau problemą?
Ko dar nesuprantu?
Ką kitą kartą daryčiau kitaip?

Refleksija padeda mokiniui pastebėti ne tik ką jis išmoko, bet ir kaip jis mokosi.

7. Mokytojui pačiam išlikti besimokančiu žmogumi

Technologijos keičiasi taip greitai, kad nebegalime tikėtis vieną kartą išmokti naudotis keliais įrankiais ir jais dirbti dvidešimt metų.

Ypač tai matome dabar, atsiradus generatyviniam dirbtiniam intelektui.

UNESCO mokytojų DI kompetencijų sistemoje greta DI pagrindų ir etikos jau išskiriama DI pedagogika bei DI naudojimas paties mokytojo profesiniam mokymuisi.

Mokytojas neprivalo būti kiekvienos naujos technologijos ekspertas.

Tačiau jis turėtų išlikti smalsus ir pasiruošęs mokytis.

Technologijos pasikeitė. Tikslas – ne.

Kai pirmą kartą rašiau šį tekstą, čia buvo ilgas sąrašas internetinių įrankių: „Prezi“, „Glogster“, „Edmodo“, „TitanPad“, „Google+“, „9Slides“ ir daugybė kitų.

Kai kurie iš jų vis dar egzistuoja. Kiti pasikeitė neatpažįstamai. Dar kitų apskritai nebėra.

Tai puikiai iliustruoja vieną dalyką:

Mokyti konkretaus įrankio neužtenka. Turime mokyti gebėjimo pasirinkti ir panaudoti tinkamą įrankį problemai spręsti.

2026 metais prie mūsų įrankių rinkinio prisidėjo ir generatyvinis dirbtinis intelektas. Europos Komisija ir OECD jau yra parengusios atskirą DI raštingumo sistemą pradiniam ir viduriniam ugdymui, o UNESCO DI kompetencijas mokiniams sieja su kritiniu vertinimu, etika, praktiniu naudojimu ir kūryba.

Tačiau principas išlieka tas pats.

Įrankis nėra mokymosi tikslas.

Svarbu ne tai, kiek programėlių mokytojas parodė per pamoką, o tai, ką mokinys su jomis padarė.

Ar jis kūrė?

Ar tyrinėjo?

Ar sprendė problemą?

Ar bendradarbiavo?

Ar tikrino informaciją?

Ar argumentavo savo sprendimą?

Ar reflektavo?

O gal svarbiausias gebėjimas – gebėjimas mokytis?

Negalime tiksliai žinoti, kokias technologijas dabartiniai mokiniai naudos po 10 ar 20 metų.

Tačiau galime padėti jiems išmokti mokytis, kelti klausimus, abejoti, ieškoti, tikrinti, kurti, bendradarbiauti ir nebijoti pradėti iš naujo.

Galbūt būtent tai ir yra vienas svarbiausių dalykų, kuriuos šiandien galime duoti savo mokiniams.

---

🧰 Įrankiai mokytojui

MAIN.lt kaupiu ir kuriu praktinius įrankius, kuriuos galima iš karto panaudoti pamokoje – nuo laikmačio, grupių generatoriaus ir QR kodų iki klasės dvikovos, pamokos refleksijos bei mokymosi profilio.

Atidaryti „Įrankiai mokytojui“ →