Klaipėdoje, ką tik pasibaigė kas du metus vykstantis kompiuterininkų renginys. Organizuojamas Lietuvos kompiuterininkų sąjungos (LIKS) ir sukviečiantis kompiuterių specialistus, verslo atstovus, mokslininkus, mokytojus. Džiugu tai, kad mokytojams renginys nemokamas.

Renginio metu didžiausios diskusijos užvirė ir prieštaringų vertinimų susilaukė švietimo ir mokslo ministerijos pristatyta idėja „Ar jau laikas kiekvienam vaikui įteikti po planšetinį kompiuterį?“ Pasak jų jau 2012 metais numatoma, kad kiekvienas penktokas gaus po planšetinį kompiuterį su galimybe parsinešti jį namo. Pagrindinis argumentas – sutaupyti knygų leidybos išlaidas, skatinti mokinių motyvaciją mokytis.

Vienos ( o gal netik vienos) iš klausytojų nuomone „tai utopija, negi dabar mokykloje žaisime, geriau duokime kompiuterius vyresniųjų klasių moksleiviams (11, 12 kl.)“ Ministerijos atstovo argumentas buvo „kad būtų perdaug neatsakinga 11 ar 12 klas4je iš esmės keisti mokymo(si) metodiką – gi EGZAMINAI…“ Ir manau tikrai galima pritarti šiai nuomonei, kad vyresnės klasės jau nebeturi laiko eksperimentams, o 5 -okai gali dar sau leisti „pažaisti“. Visas gyvenimas yra žaidimas. Asmeniškai neikiu, kad jau 2012 metais startuos šis projektas, per mažai laiko išgryninti, iš diskutuoti niuansus, galų gale pirkimai užtrunka. Liūdna būtų jei išsipildytu Arūno Valinsko (LR Seimo IVPK pirmininkas) įžvalga, kad skubama dėl to, kad 2012 metais  rinkimai. Taip pat labai patiko nuskambėjusi mintis, kad planšetiniai kompiuteriai neskatina kūrybiškumo, jie yra vartojimo priemonė. Ar mes kuriame vartotojišką visuomenę?

Konferencijoje, kaip dabar madinga, dažnai skambėjo „kūrybiškumas“, „mokymasis“, „mokymasis mokytis“. Siekiamybė  išugdyti kūrybišką, žingeidų, besidomintį informacinėmis technologijomis, mokantį jas taikyti, mokantį mokytis mokinį. Tačiau po Nomedos Urbonavičienės pranešimo  „Debesų kompiuterija ir mokytojo veikla“ susidarau įspūdį, kad patys mokytojai nemoka mokytis, nemoka rasti(ar net nesuinteresuoti ieškoti) informacijos, naujų metodų, galimybių, techninių sprendimų, įpratę, kad viskas būtų padėta kažkur vienoje vietoje, susisteminta, „sukramtyta“.  O juk būtent mes, IT mokytojai, turėtume būti pavyzdys savo kolegoms.

Tai kas užstrigo, tai ką pamenu, tai kas „skauda“. Pavargęs, todėl mintys gali būti nevisai nuoseklios. Jūsų komentarai laukiami.